Pabundu Funšalyje, Madeiros pusiau atogrąžų pajūrio sostinėje, išpildama prakaitą ir galvoju, ar turiu laiko ryte pasinerti į Atlanto vandenyną. Maždaug po pusvalandžio, pakilęs stačiu keliu 45 procentų nuolydžiu, esu beveik 3000 pėdų virš jūros lygio, dėviu vilnonį megztinį ir apsuptas rūko, senų medžių ir paparčių. Atrodė, lyg važiuotum iš Floridos į Oregoną per 30 minučių.
Tokia yra Madeiros, salos prie Afrikos krantų, į kurią Portugalija pretendavo 1419 m., topografija, kur beveik nėra lygaus žemės lopinėlio, o tai taip pat turėjo įtakos jos gėrimų kultūrai.
„Funšalyje žmonės geria ponča“, – sako Avelino da Silva apie gėrimą, pagamintą iš vietoje gaminamo baltojo romo, sumaišyto su vaisių sultimis – gaivinančio pagrindo saulės nutviekstuose Madeiros pietinės pakrantės miestuose. „Bet tai yra šalta zona”.
Kalbu su Avelino jo restorane Faísca. Jame vyrauja beveik „slidinėjimo namelio“ atmosfera – medinės dailylentės, ilgi mediniai stalai ir suolai. Iš jo atsiveria vaizdas į nedidelį žalią slėnį, kuriame yra pritūpęs, kvadratinis tradicinis Madeiros namas, kurio stogas yra čerpinis, o ne šiaudinis. Violetinės agapantos gėlės driekiasi kelyje, avys graužia žolę, o saulė retkarčiais prasiskverbia pro rūką. Esu čia, kad paklausčiau Avelino apie cortadogėrimas, kuris tikriausiai buvo išrastas šiame restorane.
„Cortado čia yra kitoks dalykas“, – nuo pat pradžių nori paaiškinti Avelino. „Tai, ką Ispanijoje vadina „cortado“ – espreso su pienu – čia mes vadiname „garoto“. Šiose miglotose vietose Avelino man sako, kad „cortado“ reiškia skrudintų miežių „kavos“ derinį, tikrą kavą, saldus Madeiros vynas, cukrus ir citrinos žievelė, patiekiamas karštas.
Per Antrąjį pasaulinį karą kavos pakaitalai paplito visoje Europoje. Tikra kava daugumai europiečių buvo nepasiekiama, todėl žmonės ėmė skrudinti ir malti miežių, cikorijų ir net rugių. Portugalai turėjo didesnę prieigą prie tikros kavos nei dauguma europiečių per kolonijinius ryšius su Brazilija, Pietryčių Azija ir Afrika, tačiau jie taip pat pasirinko šias ersatz kavas, ir šiandien jos vis dar galima įsigyti visose Portugalijos bakalėjos parduotuvėse, paprastai tirpios formos.
Avelino paaiškina, kad „Faísca“ kaip baras pradėjo veikti prieš 80 metų. Prilipęs prie vieno iš vienintelių salos šiaurės-pietų maršrutų, jis veikė kaip privaloma poilsio stotelė, kai kelionė per salą trukdavo net aštuonias valandas. (Dabar dėl 150 Madeiros tunelių kelionę galima atlikti greičiau nei per valandą.)
„Autobusai čia stovėtų nuo 7 ryto, o žmonės išgertų tiek daug cortado! jis man sako. Išreiškiu susidomėjimą išgerti vieną, o Avelino perkelia mus į restorano barą. „Čia sumaišoma ir karšta miežių kava, kava ir cukrus“, – sako jis, rodydamas į didelę elektrinę urną. Jis pripildo stiklinę tamsaus, garuojančio skysčio, užpila gėrimu šlakeliu saldaus Madeiros vyno ir papuošia citrinos žievele – viskas.
Jis dūminis, subtiliai saldus ir vos girtas. Skanu ir šildo šį vėsų rytą. Avelino man sako, kad cortado yra tik vienas iš kelių karštų alkoholinių gėrimų, vartojamų šiame kalnuotame Madeiros kampelyje. Jis pasakoja, kad kai kurie žmonės savo kortado tiesiog aptaško raudonojo stalo vyno, o vietiniai mėgsta kaitinti vietinį sidrą ir patiekti su cukrumi bei citrinos žievele. Jis taip pat mini quentinha, panašią į cortado, bet papildytą vietiniu romu, o ne Madeiros vynu.
„Štai, tai…“, – sako jis, nutyliuodamas, darydamas gestą, rodantį jėgą.
Iš Faísca vėjuotu kalnų keliu einu į kitą kavinę John’s Poncha. Šiomis dienomis Ribeiro Frio („Šaltasis upelis“), kaip žinomas rajonas, yra kai kurių žinomiausių Madeiros žygių taškas, o keliuose rikiuojasi nuomojami automobiliai. Viduje sportiškai apsirengę užsienio turistai gurkšnoja kapučiną, o vietiniai espreso. Aš prašau cortado, o savininkas, neišvengiamai susidūręs su painiava praeityje, atsako: „Madeiros kortado?” Patvirtinu ir prašau jos pasidalyti tuo, ką ji žino apie gėrimą.
„Žmonės tai geria šaltu oru“, – aiškina Fátima Faísca, antrosios kartos baro savininkė. „Nuo mažens prisimenu, kad mano tėvas savo parduotuvėje visada turėdavo karštos kavos urną. Klausiu, ar toje urnoje buvo miežinė kava, o ji atsako: „(Naudojant tik) tikra kava visiškai pakeičia gėrimo skonį – nežinau kodėl. Prisimenu, kad senais laikais jie visada turėdavo miežių kavos ir tikros kavos mišinį – tris prieš vieną. Iš tiesų, aš ragauju savo gėrimą ir pastebiu, kad miežiai turi dūmų, kurie, atrodo, taip pat yra priešprieša bet kokiems atvirai girtiems aromatams.
Po kelių dienų, ieškant cortado, nukeliauju į Mercado Agrícola do Santo da Serra – turgų salos vidinėje dalyje, kalnuotuose rytuose. Kiekvieną savaitgalį pardavėjai atveža mangų, papajų, taro, bananų, tamarilių, dygliuotųjų kriaušių, kyšulio agrastų, figų, Surinamo vyšnių, braškių gvajavų, salotų, pasiflorų vaisių, cukranendrių stiebelių ir kitų pustropinėje saloje klestinčių daiktų. Tai gali konkuruoti su Brazilijos ar Pietryčių Azijos rinka, tačiau ši proga yra tiek bendravimas, tiek pati produkcija. Tarp vaisių pardavėjų yra keletas nedidelių batonėlių, kuriuose pilami ąsočiai pončos ir naminio sidro. Užsisakykite bet kokį gėrimą ir gausite dentinho – Madeiros tapas – nuo kelių keptos polentos kubelių iki mažytės makaronų lėkštės.
Pastebiu termosą už vieno baro ir paklausiu, ar galėčiau pasiimti kortado. „Gaminu su miežių kava, kaip senais laikais“, – su stipriu Madeiros akcentu atsako pardavėjas.
Dar vienas šaltas, vėsus rytas kalnuose. Dar tik 9 ryto, bet ji dosni Madeiros vynui. Po poros minučių aš pradedu jaustis šiltai taip girtas. Maždaug tuo pačiu metu saulė pradeda deginti debesų dangą, ir aš pradedu suprasti cortado – gėrimą, galintį nuvalyti rūką įvairiais būdais.
