Emociškai nesubrendę tėvai gali turėti didelės įtakos vaikų psichologinei raidai. Tapimas tėvais yra akis atverianti patirtis dėl daugelio priežasčių. Kaip tėvai, patyrę traumą, mes nuolat grįžtame prie klausimo, kaip mūsų tėvai kartais galėjo būti tokie savanaudiški ir tiesiog žiaurūs.
Žvelgdami atgal, dabar suprantame, kad jie demonstravo emocinio nebrandumo požymius. Šių tėvų bruožų pripažinimas yra ne tik supratimo reikalas, bet ir esminis žingsnis asmeninio gydymo ir augimo link. Tėvų emocinio nebrandumo supratimas yra būtinas norint nutraukti savo gyvenimo ciklą ir sukurti įveikos mechanizmus, kurie skatina savimonę ir emocinį prieinamumą.
Emociškai nesubrendę tėvai paprastai teikia pirmenybę savo norams ir poreikiams, o ne vaikų, elgiasi taip, kad juos būtų galima apibūdinti kaip atmetančius ir savanaudiškus. Jų poreikiai, norai ir emocijos yra pirmoje vietoje, todėl jiems sunku įsijausti į savo vaikų jausmus.
Jų emocinis nepasiekiamumas skatina sudėtingą dinamiką šeimoje. Kilus konfliktams, šie emociškai nesubrendę tėvai gali griebtis rėkimo, sarkazmo ar pasyvios agresyvumo.
Dar labiau liūdna yra jų nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus per gynybą, kaltės nukreipimą ir problemos neigimą. Emociškai nesubrendę tėvai taip pat gali svyruoti tarp idealizavimo ir nuvertinimo su sąlygine meile, jei vaikas atitinka jų lūkesčius ar elgiasi tam tikru būdu.
Toks elgesys suardo sveikų tėvų ir vaikų santykių pamatą, sukuria aplinką, kurioje nėra pakankamai emocinio patvirtinimo ir prieinamumo (Lindsay Gibson).
4 emociškai nesubrendusių tėvų tipai
Emociškai nesubrendę tėvai pasireiškia keturiais skirtingais tipais: emociniais, skatinami arba kontroliuojantys, pasyvūs ir atstumiantys. Kiekviena kategorija turi unikalių bruožų, kurie daro didelę įtaką šių šeimų vaikų vystymuisi, psichologiniam poveikiui ir emocinei gerovei.
Emocingi tėvai
Dėl savo emocinio nestabilumo šių tėvų nenuspėjamas elgesys labai svyruoja nuo sprogimų protrūkių iki atsitraukimo, sukurdamas sudėtingą vaikystės vystymosi aplinką. Emocinis nebrandumas pasireiškia jų nesugebėjimu suteikti nuoseklaus emocinio patvirtinimo ar paramos. Šie tėvai gali pasikliauti savo vaikais, kad jie gautų emocinę paramą, pakeistų vaidmenį, ir gali būti pernelyg įsitraukę į savo vaikų gyvenimą, kurdami susipynimas.
Vaikai gali kovoti su giliai įsišaknijusio nesaugumo ir apleistumo jausmais dėl emocinio nepriežiūros. Jiems gali būti sunku reguliuoti savo emocijas dėl nenuoseklaus jų tėvų elgesio. Vaikai gali jaustis kalti arba atsakingi už savo tėvų emocinę gerovę. Galų gale bus sunku nustatyti sveikas ribas santykiuose.
Vaikas turi būti mokomas, kaip nustatyti ir išlaikyti sveikas ribas su tėvais ir kitais. Emocinio intelekto ugdymas padės vaikams efektyviai valdyti ir suprasti emocijas.
Kontroliuojantis arba skatinamas tėvas
Šie tėvai diktuoja savo vaikų veiksmus, pasirinkimus ir jausmus. Jie kelia nerealius lūkesčius, kai savo norus projektuoja savo vaikams. Paklusnumas ir atitikimas vertinami labiau nei emocinio ryšio su savo atžala užmezgimas.
Tokio tipo auklėjimas kainuoja labai brangiai. Vaiko savarankiškumas ir sprendimų priėmimas tampa kova, nes jis pasikliauja tėvų pritarimu. Nerealių lūkesčių svoris gali sukelti stresą ir nerimą. Vaiko savivertė priklauso nuo veiklos rezultatų, pasiekimų ir paklusnumo. Deja, tėvų siekis laikytis atitikties gali sukelti daugiau konfliktų, nes vaikai išmoksta maištauti prieš tokią griežtą kontrolę, kad būtų matomi ar išgirsti.
Kodėl tai emociškai nesubrendusi? Kai kurie gali ginčytis, kad šie tėvai stengiasi atsižvelgti į savo vaiko interesus. Iš tikrųjų jiems trūksta supratimo, kad pamatytų savo vaikus ar tikrąjį jų poveikį jiems. Pirmoje vietoje yra tėvų norai, atmetant tai, ko vaikui gali prireikti ar ko jis nori. Jų vaikų trūkumai ir klaidos yra dėmesio centre, o ne stiprybės ir pasiekimai.
Geriausias vaistas šioje dinamikoje yra tai, kad tėvai skatina savarankiškumą, padeda vaikams priimti sprendimus, prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir skatina atvirą bendravimą, kai jausmų ir minčių reiškimas yra sveikintinas. Šis požiūris gali padėti vaikams išsiugdyti savarankiškumo ir savivertės jausmą, atremdamas kontroliuojančių ar skatinamų tėvų poveikį.
Pasyvūs tėvai
Šie emociškai nesubrendę tėvai nekreipia dėmesio į emocinę paramą ar apsaugo savo vaikus. Jie pasitraukia, reaguodami į negandas ar sunkias emocijas, tikėdamiesi, kad problema išsispręs savaime. Sprendimų priėmimas yra kova, o gyvenimo iššūkiai tampa didžiuliai, todėl vaikai linkę į emocinę paramą. Šie tėvai užuot prisiėmę atsakomybę už savo veiksmus, kaltina savo vaikus ar kitus dėl savo streso ar nelaimingo atsitikimo. Vadinasi, tai sudaro sąlygas jų vaikų nepriežiūrai ir nesaugumui.
Vaikai, užaugę tokioje aplinkoje, dažnai patiria apleistumo jausmą, kai nėra stiprios tėvų figūros, kuri jiems vadovautų. Emocinio prieinamumo nuolat nėra, o tai gali paskatinti gilų nesaugumo jausmą. Sutrinka savigarba ir pasitikėjimas, o tai sukelia ilgalaikius psichologinius padarinius. Tėvystė arba vaidmenų apsikeitimas tarp tėvų ir vaiko sukuria poreikį prisiimti suaugusiųjų pareigas.
Norėdami kovoti su pasyvios tėvystės padariniais, skatinkite vaikus nustatyti ribas ir pripažinti savo poreikius. Terapijos ar paramos grupės gali suteikti stabilumo ir patarimo tokiose situacijose.
Tėvų atstūmimas
Tėvų atstūmimas giliai sužeidžia jų vaikus, sumenkindamas jų savivertės jausmą. Šie emociškai nesubrendę tėvai pašiepdami ir atleisdami išjuokia savo vaikų jausmus taip, kad vaikas gali pasijusti nereikšmingas, netinkamas, nemylimas ir nematomas. Jie gali būti fiziškai savo vaikų gyvenime, bet yra emociškai nutolę. Jiems gali būti sunku išreikšti meilę ir meilę sveikai ir nuolat, net jei jiems tai rūpi.
Vaikai kentės nuo žemos savivertės dėl nuolatinės kritikos. Jie gali išsiugdyti atstūmimo baimę santykiuose, kurie turi įtakos jų socialinei sąveikai, ir, bandydami išvengti tokio atstūmimo, išmokti slopinti savo emocijas. Užmegzti sveikus santykius bus sunku, nes vaikas vėliau negalės siekti ar priimti emocinio patvirtinimo.
Norėdami išspręsti šias problemas, skatinkite veiklą, kuri stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir skatina saviraišką. Padėkite vaikams atpažinti ir patvirtinti savo emocijas, kad jie galėtų suvokti emocinį sąmoningumą.
Psichologinis tėvų emocinio nebrandumo poveikis gali sukurti emocinio neprieinamumo ciklą, besitęsiantį kartoms. Tačiau ši savimonė gali paskatinti susikurti įveikos mechanizmus. Šios priemonės yra ne tik gyvybiškai svarbios, bet ir yra vilties sėklos tiems, kurie nori sukurti emocinio atsparumo pagrindą ir iš naujo apibrėžti savo supratimą apie pasitikėjimą ir savivertę.
Vaikystės žaizdų gydymo ir įveikimo keliai
Savęs suvokimas ir kantrybė yra ne tik raktai, bet ir pagrindiniai žibintai, padedantys įveikti gilius randus, kuriuos padarė emociškai nesubrendę tėvai. Norint pradėti gydymą, svarbiausia yra suprasti emociškai nesubrendusių tėvų poveikį vaikystės vystymuisi ir jo pasekmes suaugusiųjų gyvenimui. Šis suvokimas atveria duris sveikesniems įveikimo mechanizmams, kurie skatina emocinį atsparumą emocinio aplaidumo keliamiems iššūkiams.
Šis suvokimas atveria duris sveikesniems įveikimo mechanizmams, kurie skatina emocinį atsparumą emocinio aplaidumo keliamiems iššūkiams.
Nustatykite ribas, kad apsisaugotumėte nuo tėvų, teikiančių pirmenybę savo poreikiams, o ne vaikų poreikiams. Skirkite laiko savęs priežiūrai, kad puoselėtumėte emocinę ir psichinę gerovę.
Terapijos ar konsultacijos ieškojimas gali būti neįkainojamas žingsnis siekiant gauti emocinį patvirtinimą ir rasti tinkamus įveikos mechanizmus, kurie padėtų įveikti psichologinį emociškai nesubrendusių tėvų poveikį. Apsupkite save palaikončiais draugais ir šeimos nariais, kurie supranta jūsų situaciją ir suteikia emocinį prieinamumą, kurio trokštate.
Ši kelionė, nors ir sunki, žada emocinio prieinamumo laisvę ir pasitikėjimo savimi bei kitais tvirtumą.
Išvada
Apibendrinant galima pasakyti, kad emociškai nesubrendusių tėvų poveikio pripažinimas ir supratimas yra gyvybiškai svarbus žingsnis sveikstant ir nutraukiant emocinio neprieinamumo ciklą. Kiekvienas emociškai nesubrendęs tėvas atneša savo iššūkių, kurie daro didelę įtaką vaiko psichologinei raidai ir emocinei gerovei. Tačiau šių modelių suvokimas leidžia mums sukurti sveikesnius įveikos mechanizmus, nustatyti ribas ir ugdyti emocinį atsparumą.
Imdamiesi iniciatyvių veiksmų, pavyzdžiui, ieškodami terapijos, praktikuodami savęs priežiūrą ir apsupdami save palaikančiais asmenimis, galime išgydyti vaikystėje patirtas žaizdas ir atkurti pasitikėjimą savimi ir kitais. Nors kelias gali būti sudėtingas, galiausiai jis veda į labiau emociškai pilnavertį gyvenimą, laisvą nuo praeities patirties nustatytų apribojimų.
Ar turėjote emociškai nesubrendusius tėvus?
Prašome parašyti mums komentarą žemiau. Galbūt jus sudomins mūsų straipsnis apie „buvimą“per daug“ arba kodėl žmonės yra pikti maloniems žmonėms arba būti žmonių malonumu.
Atsakomybės apribojimas: visas šios svetainės turinys ir informacija, įskaitant mūsų receptus ir tinklaraščio straipsnius, yra tik informaciniais ir švietimo tikslais ir nėra medicininė, psichologinė ar sveikatos konsultacija (dėl to visada kreipkitės pagalbos į šiose srityse dirbančius specialistus). Negarantuojame, kad čia pateiktoje informacijoje nėra klaidų ar praleidimų, nors darome viską, kad pateiktume informaciją, pagrįstą tyrimais.